LY1GP

Kur prasilenkia mūsų asmeniniai ir mūsų visuomeniniai interesai? Kiekvienas mūsų individualus veiksmas netgi nukreiptas į visiškai asmeninius poreikius ar tikslus, neišvengiamai turi visuomeninį atspindį per resursų naudojimą ar tiesioginį poveikį. Kaip apibrėžti, kada galima, o kada jau blogai visuomenei?

Kodėl klausiu? Todėl, kad pavydas yra asmeninis reiškinys, lygtais ir neturintis tiesioginių sąsajų su visuomene, tačiau jos įtakojamas - mes negalime pavydėti sau, galim pavydėti tik kitiems. Ir, realiai, pavydim kitiems to, ko norim, kad pavydėtų mums, tuštybė

Kodėl žmonės pavydi kitiems, kad jie gerai gyvena… Imk ir gyvenk tu taip.. Negali? Nu, tai stenkis… Bet ne, lengviau griežti dantį, burnoti, ar net imtis specialių veiksmų.. Ir viskas tik savo tinginystei pateisinti, na ok, ne visada, bet daugumoje atvejų. Kažkodėl aš džiaugiuosi, kad kiti kažko pasiekė, bet grįžtant prie pirmos dalies - kada tai turi būti džiaugsmas, o kada smerkimas…
Daugelis sėkmės istorijų turi juodą grūdą - “Cun granum salis”, kažkas prasilenkia su normomis, įstatymais, teisybę, kada mes tą galim toleruoti, o kada ne? O kam dabar lengva…

Nežinau ar čia atsitiktinumas, kad vasarą vis apie kitą lyti mintys sukasi :/

Važiuoju sau gatve ir matau priekyje automobilį su ženklu, kur moteriškas aukštakulnis batelis pavaizduotas. Pirma mintis - ir reik gi taip save nuvertinti, demonstruojant savo bejėgiškumą, nemokšiškumą, ar ką tuo bandoma parodyti. O labiau įsigilinus iškilo klausimas - toks batelis gana gerai iliustruoja moteriškumą, paprastai, per sąmoningas asociacijas. O kas tada geriausiai iliustruotų vyriškumą? Kol atvažiavau iki darbovietės taip nieko ir nesugalvojau…

Iš mūsų viską atėmė! Visą identitetą!

Apie ką aš čia… A, tai va, nėr to blogo, kur neišeitų į gerą, ir nėr to gero, kur neišeitų. Negaliu pakęsti karščio, todėl neypatingai žaviuosi vasara, bent jau kaip šiemet, tačiau įžvelgiu ir gerų pusiu (ir ne vieną). Pvz. merginos vaikšto taip, kad kas antrą laisvai galėtum apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, dažnai net sunku surast žvilgsniui tuščią vietą, kad nevėpsotum

Ko visi tokie rimti? Pažiūrėkit į tuos žmonės gatvėje ir marš į lauką geros nuotaikos semtis, nėr čia ko prie kompo smirsti.

Blaškausi valdydamas šitą blog’o sistema. Įsiloginęs niekaip negaliu vienu paspaudimu grįžti į savo svetainės pradžią, o ten nuėjęs turiu eiti į Administruoti ir tik tada galiu rašyti. Kodėl paprasti dalykai gyvenime tampa tokiais sudėtingais? Bet apie tai kitą kartą.

Dabar turiu naują temą. Ar pastebėjote, kad aplink nieko nebūna tik balta ar tik juoda, tik gera ar tik bloga. Tik nereikia čia fizikinių pamastymų apie pusiausvyrą, čia ji ne prie ko. Tai, kad ir pačiame tragiškiausiame dalyke galima įžiūrėti teigiamų pusių, o išsipildžiusioje svajonėje yra truputis “druskos”, verčia grįžti prie pradžių pradžios - BigBang’o. Akivaizdu, kad būtent tada susiformavo gera ir bloga, vienu metu, būtent tada, kai atsitiko tai, kas neįvertinama šitomis kategorijomis - mes niekada nesužinosim ar tos trilijonosios sekundės dalys buvo blogai ar gerai.
“Pradžioje buvo žodis” - šita frazė irgi neturi vertinimo, visas kitas biblijos tekstas turi.

Kodėl pradėjau apie tai? Aš nesuprantu daugumos žmonių, daugelis jų mano. kad jiem nesiseka, kažkas trukdo, jie nieko negali ir apskritai viskas aplink yra š. Tiesiog taip nebūna. Būna sunkių akimirkų, bet jos neamžinos. Pasižiūrėkite aplink, jūs surasite šimtus, tūkstančius priežasčių, dėl ko verta gyventi, verta džiaugtis ir laukti rytojaus. Reikia vertinti kiekvieną akimirką, kiekvieną veiksmą.

Kažkada dar parašysiu apie “Arbeit machts frei”, o dabar tik tai, kad prasmingas judesys yra vienas kelių pajusti, kad gyveni. Padaryk kažką malonaus savo artimui!

Tai apie ką aš čia..? A, pastarosiom dienom tempas nežmoniškas (ar nežmogiškas?), nesakyčiau, kad negaliu susidoroti, bet vakare labai sunku, o miego dar labiau norisi.

Bėgant iškilo mintis - kur yra žmogaus vaizduotės riba. Ką mes dar galime įsivaizduoti, o ko ne… Atrodytų, kad gali viska, bet čia kaip šachmatų partijoje - vieną ėjimą į priekį gali numatyti, gali du, o daugiau…? Va va. Beje mano rezultatai šachmatais vs. Palm m100 - 6 pralaimėjimai, vienos lygiosios ir vienas laimėjimas. Gėda žiauriai, bet teisinuosi, kad mažam ekrane ne viską pastebiu.

Dar vienas dienos kabliukas - kas geriau: dovanoti praktines dovanas, ar dovanoti dovanas “dlia dushi”. Aš mėgstu praktiškas, bet ypač praktiškos - pinigai man varo neviltį. Atrodo gavai, o kaip ir negavai.

Pradedu galvoti apie antenų ūkio klausimus. Reik baigti kopėčias ir lipti ant stogo. Matyt, kai lauke bus -24C būsiu susiruošęs.

Kažkur girdėjau šitą frazę, reik pavartot - gražu ir paprasta.

Kodėl Lietuvoj žmonės taip nemėgsta prancūziškų automobilių? Mitas apie remonto brangumą? Mitas apie vokiškų patikimumą? Dar kas nors… Ypač eskaluojama įvairių garažininkų ir šiaip “žinovų”. Taip, kur pas golfą 1 detalė, pas Renault bus 2, o pas Citroen 4, bet ar kam nuo to blogiau? Tai jus paties vairuotojo labaui, jo patogumui, o kad remontininkui papildomos 5 min. darbo… tegu mokosi.

O gal, kad žmogui Lietuvoje auto yra skirta darbui - nuo taško A į tašką B nuvežti jį ir sofa bagažinėje… gal. Man vaziuot turi būti ir malonu, dar viena nuostabi gyvenimo akimirka. Aleluja.

Baisiai užsidegęs Palm’ais. Priežastis neaiški. Turbūt, kad naujovė bent jau mano gyvenime. Ir ne bet kokia. Dabar jau nelabai suprantu, kaip anksčiau be jos gyvenau…

Visada maniau, kad delninukai nereikalingas daiktas, puse jų funkcijų yra telefone, kita apskritai niekam neįdomi. Klydau. Šveicariškas peilis dažnai yra vertingas, bet tik ne kasdieniniame gyvenime. Taip ir čia. Galėčiau palyginti, kaip filmų žiūrėjimą per kompa. Įmanoma, bet ar malonu? Ne. Tataigi.

Ieškau geresnio Palm’o, nei mano m100. Sunkus kaip gyvenimas pasirinkimas tarp kainos ir funkcionalumo - per keleta dienų nepriartėjau prie sprendimo nė per plauką.

Hamradio aparatūros nebuvau įsijungęs jau pora savaičių ir iki Hamfesto neįsijungsiu. Beje visus, kas žino, ir kas nežino, kas yra mėgėjiškas radijo ryšys, kviečių į renginį: http://www.lrmd.lt/hamfest/ paprastai būna labai smagu.

Kodėl Sveikas Pasauli! Nesupratau… Lyg gimiau jau senokai, net nebeprisimenu, o čia bando vėl mane pagimdyti… Parašė Rich’is kažkada šitą frazę ir prigijo ir ten, kur net nesitikėjo, nebuvo jo laikais net idėjų apie blog’us.

Nežinau kaip vesti blog’ą - lietuviškai, angliškai..? Jei jau klykti ant pasaulio, tai gal garsiai.