Katės moko robotus nukristi ant kojų
2014 11 29 15:36Katės yra vieni geriausių akrobatų – jos visada nusileidžia ant kojų. Mokslininkai siekia šio gebėjimo išmokyti ir robotus. Tai galėtų labai praversti ateities paieškos ir gelbėjimo misijose, dirbant pavojingomis sąlygomis.
Džordžijoje (JAV) vykusioje tarptautinėje sumanių robotų ir sistemų konferencijoje (angl. International Conference on Intelligent Robots and Systems, IROS), pristatytas mokslininkės Karen Liu ir jos komandos tyrimas apie robotų orientaciją ore ir sėkmingą nusileidimą. Tyrėjai siekė parodyti, kad robotai turi potencialą išmokti to, ką katės moka natūraliai.
Mokslininkė teigia, kad svarbiausias faktorius kritimo metu, nulemiantis, ar nusileidžiant bus išvengta žalos, yra nusileidimo kampas.
Tyrėjai atliko eksperimentus, naudodami mažą robotą, kuris turi dvi simetriškas atšakas. Natūraliomis sąlygomis robotas negali judėti pakankamai greitai, todėl eksperimentai buvo atlikti naudojant pakrypusį paviršių, panašų į oro ritulio stalą, kuriame įrengtas lapų pūstuvas – taip sumažinta gravitacija.
Eksperimentų metu mokslininkai įsitikino, jog gerai suprojektuoti robotai turi gebėjimą apskaičiuoti nusileidimo kampą, kas yra reikalinga, siekiant minkštai nusileisti. Deja, dabartiniai motorai ir technologijos neleidžia įrangai veikti pakankamai greitai, kad būtų išugdytas gebėjimas, kurį turi katės. Tyrėjai pabrėžia, jog netgi žmonių smegenys negali pakankamai greitai apskaičiuoti optimalios kūno pozų sekos, ilgą laiką krentant ir siekiant saugiai nusileisti ant žemės. Mes galime gana tiksliai kontroliuoti nusileidimo kampą, ore keisdami kūno pozas, tačiau praktikoje tai padaryti pakankamai greitai kartais mums trukdo turimi suvaržymai, tokie kaip sąnarių ribotumas ar raumenų stiprumas.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotinė žuvis ir nauja Švedijos vandenų invazijos versija
2014 11 28 16:09Po savaitę trukusio vandens šukavimo, Švedija atšaukė povandeninio laivo paieškas Stokholmo archipelage. Karybos ekspertai bei žiniasklaida gausiai nušvietė, kaip spėjama, galimą Rusijos povandeninio laivo invaziją į Švedijos teritorinius vandenis.
„Mūsų vertinimu, vidiniame archipelage galimai vykdyta užsienio šalies povandeninė operacija, – teigė kontradmirolas Andersas Grenstadas. – Tačiau mes manome, kad Švedijos teritorinius vandenis pažeidęs objektas paspruko.“
„Kad ir kas tai buvo, tai negalėjo būti įprastinis povandeninis laivas“, – teigė Grenstadas. Veikiau tai buvo „mažesnio tipo aparatas.“ Jis pridėjo, jog „nebuvo įmanoma pasakyti kokio dydžio buvo objektas ir kokiai šaliai jis priklausė.“ „Operacija iš esmės baigta. Laivai bei amfibiniai daliniai grįžo į uostus ir yra įprastinėje parengtyje“, – teigė kontradmirolas. Tačiau lieka daug neatsakytų klausimų. Ar iš tiesų toje vietovėje buvo užfiksuoti povandeniniai aktyvumai? Ar Švedijos laivynas turėtų ieškoti kažko mažesnio, nei gremėzdiškas povandeninis laivas?
Tiek Rusijos, tiek NATO aljanso šalių kariuomenės vis laviau žvelgia į povandeninių transporto priemonių, skirtų duomenų rinkimui, kūrimą. Jų tikslas – pasiekti vietas, kurios sunkiai pasiekiamos arba išvis neįmanomos pasiekti net narams; ieškoti bei neutralizuoti minas arba net kautis su priešininko narais. Praktikoje bandyta tam panaudoti dresiruotus delfinus, tačiau gyvūnų teisių aktyvistai teigia, jog toks elgesys su delfinais yra nehumaniškas, gali pakenkti pasaulio ekologijai, o delfinai net gali panaudoti jiems suteiktus ginklus prieš savo gentainius. Taigi pasirinktos alternatyvios strategijos, siekiant sukurti nepilotuojamus povandeninius aparatus, kaip pamainą kariniams tikslams naudotiems delfinams.
Šie prietaisai privalo būti valdomi nuotoliniu būdu, maži, modernūs ir pakankamai sumanūs, kad galėtų po vandeniu veikti autonomiškai. Taip pat jie turi būti lankstūs, kad galėtų veikti mažose erdvėse, lyg gyvatės.
Labai arti šio tikslo – autonomiško gyvatiško roboto sukūrimo – Singapūro mokslininkai. Jie, įkvėpti ungurių, dėl jų neįtikėtino lankstumo, palyginti su kitomis žuvimis, sukūrė ir pagamino ungurį primenančio roboto prototipą. Gyvatės forma taip pat suteikia robotui amfibiškumo potencialą – jis gali judėti tiek vandenyje, tiek sausumoje.
Mechaniškai ši robotinė žuvis susideda iš jungčių ir krumpliaračių. Žuvis geba judėti į priekį ir atgal, o taip pat ir apsisukti. Tam pasitelkiami dvigubi trijų dimensijų Andronovo-Hopfo osciliatoriai, dirbtinių neuronų tinklas ir išorinis amplitudės moduliatorius.
Projekto bendraautorius, profesorius Jianxin Xu teigė, jog su robotine žuvimi buvo atlikti eksperimentai bei simuliacijos. Sukurtas roboto judesių duomenų registras, kuris leidžia jam dorotis su skirtingomis užduotimis. Kaip ir prognozuota, robotas sėkmingai plaukė tiek į priekį, tiek atgal.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotas-chirurgas nuplikimui gydyti
2014 11 28 09:22Pastaruoju metu gausu naujienų iš San Chose įsikūrusios robotinės chirurgijos technikos gamintojos „Restoration Robotics“. Spalį kompanija pranešė, jog pardavė savo 100-ąją ARTAS robotinę sistemą (vienos jų kaina siekia 200 000 JAV dolerių) ir jog „nurinko“ 10 milijoninį plauko folikulo derlių. Atsižvelgiant į tai, jog vienam pacientui sunaudojama nuo 1200 iki 1600 folikulų, galima spėti, jog maždaug 7000 pacientų naudojosi šio robotinio chirurgo paslaugomis.
Ir šį mėnesį pasirodė žinia, jog „Restoration Robotics“ investuotojai (tarp kurių yra tokios firmos kaip „Sutter Hill“, „Clarus“ ir „InterWest Partners“), kompanijai skyrė dar kelis milijonus dolerių. Iš viso į šį projektą investuota daugiau nei 70 milijonų JAV dolerių (arba, jeigu norite taip skaičiuoti, po 7 dolerius už plauką).
„Restoration Robotics“ savo veiklą pradėjo 2002 metais, o jos pirmosios kartos robotui leidimas naudoti medicinos praktikoje buvo išduotas 2011-aisiais. Dabar kompanija naujai renkamus finansus skirs antros kartos roboto pritaikymui rinkai.
Nors gali pasirodyti kitaip, kompanijos investuotojai nedaro tiesiog neapgalvoto rizikingo sprendimo – nuplikimo gydymo rinka kasmet siekia 3,5 milijardų dolerių. Ir tai tik JAV statistika. Jeigu „Restoration Robotics“ sugebės atsirėžti padorią rinkos dalį, investuotojai atsigvieš su kaupu.
ARTAS robotas, naudojasi vaizdo kamera ir analizavimo programine įranga. Jis analizuoja aukštos raiškos paciento skalpo vaizdus ir išsirenka tinkamus išėmimui plaukų folikulus. Tuo metu gydytojas prižiūri robotą (būdamas greta arba nuotoliniu būdu), ar iš tiesų jo persodinimui pasirinkti folikulai tinkami. Po to robotas viena adata praduria skylutę odoje, o kita tuščiavidure adata, ištraukia folikulą. Tada gydytojas savarankiškai įterpia šiuos folikulus į plikos odos plotus.
Įprastinė persodinimo sesija trunka nuo 6 iki 10 valandų. Žinoma, tai ilgas laikas kėdėje gulinčiam pacientui, bet tai gerokai greičiau, nei gydytojui rankiojant vieną folikulą po kito. Dažnai dėl to rankiniu būdu persodinimo operacijas atliekantys medikai, vienu metu ima ne vieną folikulą, o ištisas jų eiles. „Restoration Robotics“ savo technologiją pristato, kaip mažiausiai galinčią palikti randus, bei suteikiančią pacientui natūraliausią išvaizdą.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Išmanioji lazda tvirtai humanoidų eisenai
2014 11 27 21:27Kiekvienas stebėjęs, kaip humanoidai vaikšto realiame pasaulyje – arba mokslininkų kalba, „nestruktūrizuotoje aplinkoje“ – žino, kaip sunku robotui planuoti sudėtingus judesius, balansuoti ant nelygių paviršių arba perlipti nuo vienokio aukščio objekto ant kito.
Keturkojai robotai, pavyzdžiui, „Boston Dynamics“ šunį primenantis „BigDog“ robotas, regis, geriau susitvarko su panašiomis užduotimis, tačiau jie neturi galimybės naudotis rankomis, kad atidarytų duris arba ištrauktų žmogų iš nuolaužų krūvos.
Tiesa, žmonės taip pat kartais susiduria su lygsvaros problemomis – pavyzdžiui, kopdami į kalną ar vaikščiodami ledu. Dažnai jie pasitelkia laiko išbandytą ir patikimą įrankį – vaikščiojimo lazdą.
Stanfordo universiteto Dirbtinio intelekto laboratorijos mokslininkas, Shuyun Chungas teigė, jog stengiantis robotus padaryti panašius į žmones, buvo ignoruojamas svarbus faktas – kada žmonės susiduria su savo limitais, jie papildo savo gebėjimus, pasitelkdami pagalbinių įrankių įvairovę.
„Turbūt pats naudingiausias įrankis – tai vaikščiojimo lazda, kuri pagerina atramą, leidžia geriau paskirstyti svorį, o taip pat gali būti kaip patikrinimo prietaisas sužinoti, ar kiti planuojami žingsniai bus stabilūs“, – pasakojo mokslininkas.
Stanfordo universiteto tyrėjai kuria robotinę platformą, kurią jie vadina „SupraPed“. Ši sistema naudojasi „išmaniosiomis lazdomis“, kurios primena vaikščiojimo lazdas, ir yra skirta geresniam pusiausvyros palaikymui ant nelygių paviršių.
Katastrofų vietose „SupraPed“ gali naudoti lazdą, kad ištirtų šalia esančią aplinką, padidintų judesių galimybes ar net perteikti lietimo gebėjimą už atstumo esančiam ir robotą prižiūrinčiam žmogui, kad šis galėtų pagelbėti humanoidui toliau planuoti savo judesius.
Išmanioji lazda – tai ne paprastas pagalys. Ji aprūpinat 3D matymo galimybe, taktiniais jutikliais, kurie gali fiksuoti vietovės topografinius ir medžiagų trinties duomenis. Lazdos savybė palaikyti svorį, taip pat kitos funkcijos itin praverčia planuojant roboto judesius.
Taip pat kaip mes, žmonės, galime lazda pabaksnoti akmenį ir patikrinti ar jis stabilus, prieš šokdami per upelį, lygiai taip pat ir „SupraPed“ gali patikrinti žemę, prieš žengiant žingsnį
Tačiau „SupraPed“ robotinė sistema ir aprūpinimas ja kitus robotus, nėra paprasčiausias kompiuterizuoto pagalio padavimas robotui. Stanfordo mokslininkų komandai reikėjo sukurti naują algoritmų ir kontrolės mechanizmų paketą, leidžiantį robotui inkorporuoti ir kontroliuoti lazdą.
Vienas iš iššūkių, su kuriais susidūrė mokslininkai, buvo roboto judėjimo metu kintančio masės centro subalansavimas. Tai sudėtinga užduotis, ypač ant nelygių paviršių.
Prieš sukurdami realų šios robotinės sistemos prototipą, tyrėjai pirma atliko eilę kompiuterinių „SupraPed“ simuliacijų laboratorijoje. Simuliacijose buvo bandomi „SupraPed“ judėjimo gebėjimai sudėtingomis aplinkos sąlygomis – robotas lipo per griuvėsių kalnus – ir tikrino, kaip robotas reaguoja į jo kelyje susidariusias kliūtis.
Kiekvienoje simuliacijoje, robotas lazda pabaksnoja jo priekyje esančius objektus ir patikriną jų stabilumą, lyg patyręs žygeivis, ir tik tada žengia žingsnį neprarasdamas pusiausvyros. Stanfordo komandos išrastas algoritmas, simuliacijų metu beveik visada puikiai susidorojo su kliūtimis.
Komanda pristatė savo darbą IEEE Tarptautinėje robotikos ir automatikos konferencijoje. Tyrėjai juda į priekį. Buvo pagamintas pirmasis išmaniosios lazdos prototipas ir šiuo metu jis bandomos laboratorijos sąlygomis. Tyrėjai viliasi, jog vieną dieną šią teleskopinę lazdą bus galima pritaikyti bet kuriam žmogaus dydžio humanoidiniam robotui.
„Nors pavojingomis sąlygomis veikiantys paieškos ir gelbėjimo robotai per pastarąjį dešimtmetį padarė milžinišką pažangą, mes tikime, jog „SupraPed“ suteiks visai kitą mobilumo ir veiksnumo lygį robotams humanoidams“, – teigė Chung’as.
„SupraPed“ taip pat yra vienas iš ateities pranašų, kurioje robotai, kaip ir žmonės, naudosis įrankiais, praplečiančiais jų gebėjimus.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Antarkties ledynų tyrimams – povandeninis robotas
2014 11 27 09:06Į pagalbą pasitelkiant povandeninį robotą, buvo sukurtas pirmasis aukštos rezoliucijos 3D Antarkties jūros ledynų žemėlapis. Mokslininkai iš Didžiosios Britanijos, JAV bei Australijos teigia, jog naujoji technologija padės atlikti tikslius ledo storio matavimus, vietovėse, kurias ankščiau pasiekti buvo ypatingai sunku.
Darbo rezultatai, šią savaitę paskelbti žurnale „Nature Geoscience“ (24 lapkritis 2014), padės paspartinti poliarinių regionų tyrimus dėl dramatiško ledynų tirpimo, susijusio su klimato pokyčiais.
Mokslininkai naudoja įvairias technologijas bei technikas matuoti ledo storiui. Didelių ledo masyvų storis gali būti matuojamas pasitelkiant palydovinius stebėjimus, tačiau tikslių duomenų fiksavimą apsunkina ant ledo esančio sniego sluoksniai. Matavimai gręžiant ledą, vizualinė ledynų apžvalga iš laivų – tai esminiai metodai, siekiant sukurti pilnaverčius ledynų žemėlapius. Tačiau sudėtinga pasiekti vietoves, kur ledas storiausias. Taip duomenyse paliekamos spragos. Dabar autonomiška povandeninė transporto priemonė, praminta „SeaBED“ vardu, tapo neįkainojamu nauju įrankiu, padėsiančiu šias spragas užpildyti.
Kol dauguma okeanografinių duomenų rinkimo instrumentų žvelgia į jūros dugną, „SeaBED“ buvo aprūpintas su į viršų žvelgiančiais sonarais, skirtais tirti ledo lytims iš apačios. Prietaisas naudotas 20–30 metrų gylyje. Surinkta informacija buvo sujungta į vieną aukštos raiškos batimetrinį 3D žemėlapį.
Maždaug dviejų metrų ilgio ir 200 kg svorio geltonas „SeaBED“ robotas turi dviejų korpusų dizainą, kuris suteikia aparatui papildomą stabilumą, kurio reikia nedideliu greičiu judant ir fiksuojant ledo storį.
Vienas pagrindinių „SeaBED“ kūrėjų Hanumantas Singhas, teigė, jog sukurti robotą, skirtą povandeninei jūros ledo kartografijai buvo nelengva užduotis. Reikėjo paplūšėti ties programine, navigacine bei akustinės komunikacijos įranga. Mokslininkas pažymėjo, jog roboto stabilumas ir manevringumas padarė jį idealiu įrankiu povandeniniams ledo tyrinėjimams. Anot Singho, be roboto būtų buvę sunku įvykdyti daugumą komandos atliktų misijų, ypač tokiomis sąlygomis, kokiomis darbavosi tyrėjai.
Arktinių ir Marinistikos Mokslų Instituto mokslininkas, daktaras Guy Williamsas teigė, jog visavertė 3D povandeninių ledynų topografija suteikia naujos vertingos informacijos apie jūros ledynų struktūrą ir juos sukūrusius procesus. Tai padės geriau suvokti Arktinių ir Antarktinių ledynų skirtumus.
Informacija surinkta „SeaBED“ roboto, sujungta su iš lėktuvų bei palydovų surinkta medžiaga ir ledo gręžimo duomenys, ženkliai patobulina mokslininkų gebėjimą nustatyti ledo storius bei jūrų ledo kiekius.
Daktaras Jeremis Wilkinsas teigė, jog robotas leido mokslininkams iš tiesų pažvelgti į antarktinio jūrų ledo prigimtį, tarsi būtų žvelgiama pro mikroskopą. Tyrėjas pažymėjo, jog dabar ledą galima matuoti itin detaliai, o taip pat džiugina tai, jog išmatuotas net iki 17 metrų storio ledas.
Komanda panaudojo robotus dviejuose Antarktiniuose tyrimuose („IceBell“ ir „SIPEX-2“). Pirma, robotas buvo panaudotas britų RRS „James Clark“ laive, o vėliau australų ledlaužyje RSV „Aurora Australis“. Buvo sudaryti trijų vietovių žemėlapiai, išsidėstę aplink Antarkties pusiasalį. Iš viso sukurtas 500 000 kvadratinių metrų arba 100 futbolo aikščių ploto topografinis ledynų žemėlapis.
Kitas mokslininkų planuojamas žingsnis – atlikti didesnio masto duomenų rinkimo operacijas. Šią gautą informaciją tada bus galima palyginti su iš oro ir palydovų surinkta stebėjimų medžiaga.
Komandos narys ir mokslinio straipsnio bendraautorius Tedas Maksymas teigė, jog tai didelis žingsnis, siekiant padaryti tokius matavimus įprastiniais. Tik nuolat renkant ir atnaujinant duomenis bus iš tiesų galima stebėti bei suprasti kas vyksta su jūros ledu ir matomais didelio masto jo pokyčiais.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai perima balastinių vadenų patikrą laivuose
2014 11 26 16:16Bendromis olandų-vokiečių kompanijų bei Tventės universiteto pastangomis, kuriamas naujas balastinio vandens tikrinimui laivuose skirtas robotas. Robotas gali savarankiškai judėti vandens bakuose įmontuotais bėgiais. Šiuo metu balastinių vandenų patikros darbą vis dar atlieka žmonės. Tikrinant laivą, tenką jį iškelti į doką. Šios vieno laivo patikros kaina gali siekti net 700 000 eurų. Projektas „RoboShip“ žada didelę naudą, ne tik kalbant apie kaštų sumažinimą, bet taip pat ir apie saugumo užtikrinimą.
„RoboShip“ – tai savarankiška, išmani robotinė platforma ant bėgių, skirta naudoti laivybos industrijoje. Šios sistemos gamintojai panaudojo daugybę inovatyvių sprendimų. Pavyzdžiui, kompanija „Imotect“, sukūrė išmanius ir energetiškai ekonomiškus bėgius, tuo tarp DFKI buvo atsakinga už autonomišką šiais bėgiais judančią transporto priemonę. Incas sukūrė reikiamus jutiklius, „Xsens“ – bakų navigacijos sistemą. Galiausiai Tventės universitetas buvo atsakingas už tai, kad robotas itin kruopščiai atliktų patikrą. Neseniai prie projekto prisijungusi Vokietijos „Meyer Werft“ laivų statykla, rūpinsis „RoboShip“ sistemos integravimu jos statomuose laivuose.
Dėka magnetinio lauko, patikros operatoriai gali tiksliai nustatyti balastinio vandens bakuose esančio roboto poziciją. Kitos inovacijos – paprastas sintetinių bėgių tiesimo metodas laivuose, pagerintas energijos tiekiamais bėgiais ir pažangios komunikacijos ir navigacijos sistemos.
Balastiniai vandens bakai yra užpildomi vandeniu arba paliekami tušti. Jūros vanduo ypatingai kenkia plieno konstrukcijoms. Būtent todėl būtina reguliari laivų patikra. Dabartinėje praktikoje, tai dažnai atlieka šeši inspektoriai. Atlikdami patikrą jie rizikuoja susižeisti arba apsinuodyti kenksmingomis dujomis. Autonomiškas „RoboShip“ patikros robotas šiuos pavojus paliks praeityje.
Inspektoriai gali įvertinti roboto surinktą medžiagą ir jiems net nereikia leistis į balastinio vandens talpyklas. Taip ženkliai sumažinamas laivo patikros laikas. Taip pat su roboto pagalba patikra gali būti atliekama laivui dar esant vandenyje, o iškėlus jį į doką, iškart pradėti iš anksto suplanuotus reikiamus remonto darbus. Laivo laikymas doke kainuoja šimtus tūkstančius eurų, todėl roboto panaudojimas padės ženkliai sumažinti kaštus. Ateityje, patobulinus energijos perdavimo bėgiais sistemą, robotas gebės atlikti kitas užduotis balastinio vandens bakų paviršiuose, naudodamasis lazeriu. Jis galės, pavyzdžiui, pašalinti dažų nuosėdas, valyti ar apsauginiu sluoksniu padengti bakų paviršių.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Menininkės įžvalgos pravers robotų kūrėjams
2014 11 25 18:01Aktorė, prodiuserė, režisierė ir Teksaso Arlingtono universiteto teatro menų lektorė Julienne Greer žino metodus, kaip išgauti žmogaus giliausias emocijas. Dabar ji, remdamasi savo patirtimi, padeda mokslininkams ir robotikos inžinieriams geriau suvokti žmogaus emocinį pasaulį, taip siekiant sukurti labiau jausmingus robotus.
Greer neseniai paskelbė mokslinį darbą pavadinimu „Building emotional authenticity between humans and robots“ (liet. „Emocinio autentiškumo tarp žmonių ir robotų kūrimas“). Darbe menininkė kalba apie robotą vardu „Pepper“, kurį daug kas laiko emocionaliai gabiausiu humanoidu. Jis geba suprasti jausmus, bei emociškai sąveikauti su žmonėmis.
Kai „Pepperis“ buvo pirmą kartą pristatytas visuomenei 2014 metų birželį Japonijoje, SoftBank generalinis direktorius Masayoshi Sonas teigė, jog pagrindinis jo kompanijos tikslas buvo „sukurti mielą robotą, gebantį priversti žmones šypsotis.“ Savo moksliniame darbe, Greer pažymėjo, jog kai žmonės nutaiso tam tikrą veido išraišką, pavyzdžiui, šypsosi, tai gali reikšti, jog jie „linksmi“. Tačiau ši išraiška gali reikšti ir tai, kad žmogus yra „piktas“, tačiau šypsomasi stengiantis sumažinti savo agresyvumą įtemptose situacijose.
Mokslininkai itin susidomėjo Greer darbu, taigi praėjusį mėnesį pakvietė ją pasidalinti savo įžvalgomis šeštojoje Tarptautinėje socialių robotų konferencijoje, Sidnėjuje. Taip pat menininkė buvo paprašyta papasakoti renginio svečiams, kaip būtų galima didinti emocinį ryšį tarp žmogaus ir roboto.
„Kada kalbame apie robotų, kurie, tvirtai tikiu, vieną dieną bus mūsų kasdienio, įprastinio gyvenimo dalis kūrimą, dažnai galvojame tik apie inžinierius ir mokslininkus, – teigė Greer. – Turėdami tai omenyje, nejaugi nenorime, kad šias technologijas kuriantys žmonės, taip pat svarstytų ir apie tai, kaip žmonės išreiškia jausmus ir bendrauja tarpusavyje?“
Greer yra vaidybos technikų ekspertė, taigi pristatymo metu žiūrovams surengė kelis trumpus metodinius vaidybos pratimus. Vieno jų metu, dalyviai, padedami žodinių nurodymų, mokėsi gerti įsivaizduojamą gėrimą.
„Nors gali pasirodyti paprasta, tačiau tai gan sudėtinga užduotis, reikalaujanti susitelkimo į visus jų pojūčius – regėjimą, klausą, skonį, kvapą ir lietimą, o taip pat ir rijimo procese naudojamų raumenų jutimo, – teigė Greer. – Panaudodama visus šiuos pojūčius, padidinu šansus, jog subjektas patirs bent vieną ženklų juslinį potyrį.“
Greer teigė, jog tokie pratimai leidžia suprasti, kaip kognityviniai mūsų gebėjimai kasdien veikia mūsų pojūčius, taip sujungdami mus su išoriniu pasauliu. Geresnis elgsenos ir judesių supratimas, kaip jie veikia mūsų emocijas, bei jų kategorizavimas, padės inžinieriams ir robotikos kūrėjams panaudoti šiuos judesius ir elgsenos tipus, programuojant robotus.
Kitas pagrindinių renginio pranešėjų, Milano universiteto kompiuterijos mokslų profesorius Giuseppe Boccignone, po Greer prezentacijos teigė, jog tikrų santykių tarp žmonių ir socialių robotų kūrimas, savaime neglūdi algoritmuose ir modeliuose. Jis matuojamas, kaip modeliams ir algoritmams pavyksta atlikti tarpusavio ryšio kūrimo ir jo autentiškumo paskirtį.
Teksaso Arlingtono universiteto Laisvųjų Menų koledžo dekanas, Berthas Wrightas, teigė jog Greer tyrimas rodo daugybę mokslo ir meno bendradarbiavimo galimybių. Jo teigimu, vis dažniau matoma atvejų kai į mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sąveiką įsiterpia ir penktasis elementas – menas. Tai sutveria neribotas galimybes, sprendžiant realaus pasaulio problemas ir padės suvienyti skirtingas disciplinas.
Artimiausiuose Greer planuose – duomenų rinkimo testas, kurio metu bus siekiama išsiaiškinti žmogaus atsakus į įvairiose situacijose atsidūrusius robotus.
„Našumas, ryšys ir autentiškumas yra auksiniai standartai, kurių turėtų būti siekiama kuriant žmogaus ir roboto tarpusavio santykius, – teigė Greer. – Mes galime pasiekti šiuos tikslus, pasitelkdami žmogaus elgsenos, gestų, bruožų bei santykių suvokimą. Mes privalome programuoti robotus taip, kad šie galėtų atsakyti į žmogaus santykius, o galiausiai ir patys iš jų mokytųsi.“
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai tvarkysis su elektronikos atliekomis
2014 11 25 08:01Naujojo Pietų Velso universiteto tyrėjai užprogramavo pramoninius robotus, kad šie gebėtų susidoroti su gausybe elektroninių atliekų, skirtų perdirbimui.
Tyrimas parodė, jog galima išmokyti robotus įsiminti, kaip sudaryti įvairūs elektroniniai produktai, o tai leidžia robotams juos išardyti itin sparčiai.
Tai bendras Mechanikos ir gamybos inžinerijos mokyklos SMLCE ir Kompiuterijos mokslų bei inžinerijos mokyklos tyrėjų projektas.
„Yra galybė produktų, kurių nežinome kaip išardyti, nors esame priversti tai daryti spaudžiami įvairių įstatymų, – teigė finansuotojas ir projekto lyderis, profesorius Sami Kara. – Didžiausia problema tai nepastovumas – į perrūšiavimo centrus atkeliauja įvairūs skirtingi gaminiai. Taip pat skiriasi jų būklė.“
Nors žmonės geba tvarkytis su produktų įvairove, tačiau tai vis tiek sudėtingas ir daug kaštų reikalaujantis darbas – vienu metu ardyti po vieną produktą. Taip pat šis darbas potencialiai pavojingas – susiduriama su toksiškomis elektronikos gaminiuose naudojamomis medžiagomis.
Tyrėjai mano, jog dabar galės visiškai automatizuoti elektronikos atliekų ardymo procesą, pasitelkdami kognityvinius gebėjimus turinčius robotus.
Profesorius Kara pažymėjo, jog jo komanda sėkmingai įrodė, kad galima išmokyti robotą ardyti LCD ekranus. Anot mokslininko, robotai pradžioje sulaužo vieną arba du ekranus, tačiau vėliau išmoksta nebedaryti tų pačių klaidų, o išsaugotos nepažeistos detalės gali būti perdirbamos.
Nors robotas šiek tiek užtrunka pirmą kartą susidūręs su jam naujo modelio ekranu, tačiau vėliau panašių modelių ardymas užtrunka tik kelias minutes.
Koncepcijai pasitvirtinus laboratoriniuose bandymuose, kitas žingsnis – išbandyti ją industrinėje erdvėje. Profesorius Kara taip pat planuoja panaudoti kitokio tipo industrinius robotus, kurie talkininkautų „robotams-ardytojams“ ir perkėlinėtų elektroninius produktus bei jau išardytas jų dalis.
Pasak Karos, tokių robotų kompanija galėtų savarankiškai tvarkytis su perdirbimui skirtais ekranais be perstojo – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Ar robotai gali maudyti žmones?
2014 11 24 14:11Robotika vis labiau veržiasi į kasdienį mūsų gyvenimą. Nieko jau nestebina robotiniai dulkių siurbliai ar vejapjovės. Dabar robotai beldžiasi į mūsų vonios kambario duris, tačiau ar žmonės sutiks juos įsileisti?
Kam reikalingi robotai, skirti maudyti žmones? Tokių robotų kūrėjai pateikia du pagrindinius argumentus: Maudymui, skirti robotai suteiks neįkainojamą pagalbą, įskaitant ir ekonominę, pagyvenusio amžiaus žmonėms. Taip pat tokie robotai užtikrins žmogui konfidencialumą, jo asmeninio gyvenimo neliečiamumą ir suteiks jam normalų gyvenimo lygį.
Tačiau, nepaisant visų argumentų, robotų panaudojimas maudant žmones iškelia daugybę klausimų. Kaip įvertinti tokių robotų priėmimo į visuomenę lygį? Ar įmanoma nustatyti optimalų autonomijos lygį, kuris patenkintų žmones? Ar išvis žmonės sutiks būti maudomi robotų?
Rezultatai parodė, kad 48 % apklaustųjų sutiktų, kad juos maudytų visiškai autonominiai robotai, t. y. veikiantys be jokios kito žmogaus priežiūros. 39 % atsakė, kad juos patenkintų pusiau autonominiai robotai. 13 % respondentų atidavė savo balsą už tai, kad robotas veiktų autonomiškai, tačiau su kito žmogaus priežiūra. Ir tik 4 % apklaustųjų mieliau rinktųsi neautonominį robotą.
Apklausos sudarytojai atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad vieni žmonės būtų patenkinti pusiau autonominiais robotais, o kiti ne. Priežastis slypi dviejuose pagrindiniuose veiksniuose: asmeninio gyvenimo neliečiamumas ir noras kontroliuoti robotą.
Tie, kurie rinkosi pusiau autonominius robotus, mano, kad maudymasis yra asmeninis dalykas, todėl kito žmogaus dalyvavimas suteiktų diskomfortą besimaudančiam. Be to, tai vienas iš kūrėjų ir tyrėjų argumentų.
Apklausos dalyviai, kurie nepasitiki pusiau autonominiais robotais, mano, kad sudėtinga įvertinti tokių robotų saugumą būnant su jais vienumoje. O tie, kurie pasirinko pusiau autonominius robotus kartu su kito žmogaus priežiūra, galvoja, kad tai padės jiems pasiekti maksimalų komfortą. Dar keletas dalyvių išreiškė susirūpinimą šiais robotais, kadangi jie gali pažeisti jų asmeninio gyvenimo privatumą.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai dailininkai. Harvey Moon’o piešimo mašinos
2014 11 22 16:19Čikagos menininkas Harvey Moon’as suprojektavo ir užprogramavo robotus, kurie perkelia jo fantazijas ir idėjas į realybę. Pasak Harvey, jis niekada nemokėjo gerai nupiešti ir nesugebėdavo tinkamai atvaizduoti to, kas sukdavosi jo galvoje: abstrakcijos ir portretai.
Menininkas kuria įvairias piešti gebančias mašinas, naudoja skirtingas atvaizdavimo technikas. Pavyzdžiui, vienam paveikslui kurti jis pasitelkė žiogo judesius (robotas atkartojo vabzdžio judesių taką ant popieriaus), kitame – „Google Earth“ kartografinius vaizdus, sukuriant fantastinės vietovės žemėlapį. Tačiau dailininko robotai geba kurti ne tik abstrakčius darbus, bet ir piešti sudėtingus portretus beveik be jo pagalbos.
Skaitykite daugiau: http://www.elektronika.lt/straipsniai/ivykiai/47548/.
Inf. šaltinis: Robotika.lt