Žibalinės lempos istorija
2011 07 23 23:29Prieš savaitę, močiutės namo palėpėje radau dar vieną radinį, kuris mane sudomino. Tai buvo žibalinė lempa, kaip pas mus vadinama fonaru.
Būklė lempos buvo tikrai ne kokia, nors svarbiausia, pats bakelis nebuvo kiaurai dar prarūdijęs, tačiau pačio korpuso žalių dažų dėl rūdžių likę ne daugiau, nei 50 proc, o juodų ant atskirų dalių praktiškai visai nelikę.
Pats stiklas sveikas, neskilęs, nors kraštai kiek aptrūpėję nuo kilojimo. Rankenėlės nors ir sunkiai, bet juda.
Apskritai, pati lempa nėra itin sena, gaminta tarybiniais laikais, greičiausiai Lietuvos teritorijoje, nes ant dugno yra įspausta kaina: 2.88 rublio, o prieš ją raidės: ц, bei lietuviška K. Dar prieš šias raides yra labai neryškus gamintojo spaudas.
Kadangi lempa, atrodė gana prastai, nutariau ją kiek galima atrestauruoti. O kadangi, man patinka tik pilnai veikiantis eksponatai, užsibrėžiau, kad sutvarkytas daigtas būtu ne tik kambario interjero akcentas, bei ir veikiantis pagal paskirtį.
Deja pačių darbų fotonuotraukų neturiu. Nepatinka, man dirbant dar fotografuoti, nes kaip visada rankos purvinos ir pan. 
Taigi pirmiausia žibalinė lempa buvo išardyta į pačias smulkiausias sudedamas dalis. Stiklas išplautas ir nublizgintas. O metalinės detalės buvo šveičiamos su elektriniu sukikliu uždėtu metaliniu šepečiu, bei vėliaus sunkiai prieinamos vietos dar rankomis šepečiu.
Nuvalius dulkes nuo šveitimo buvo panaudotas rūdžių modifikatorius (surišėjas). Naudotas toks, kurio po viso darbo nereikia nuplauti. Nutepus visas metalines dalis šiuo chemikalu, kadangi oro temperatūra buvo gana aukšta, profilaktiškai dar vakare nupurškiau dalis vandeniu, kad surišėjas efektyviai atliktu savo darbą.
Ryte rūdžių pėdsakų nebuvo rasta, visas metalas buvo padengtas antikorozinie danga.
Toliau sekė dažymas. Čia ir prasidėjo pirmos problemos. Dažymui pasirinkau ne purškiamus, bet paprastus alkidinius dažus, nes maniau, gal truputi storesniu sluoksniu pasidengs. Tačiau dažai, kaip tyčia pasitaikė prasti, tekantys, ir labai blogai dengiantys, kad būtu gerai padengta, teko dažyti storais sluoksniais. Ko pasekoje nusidažė tikrai toli gražu ne įdealiai.
Kitą dieną po dažymo buvo pradėti surinkimo darbai. Čia vėl išlindo dažų blogosios savybės, kad jie toli gražu džiuvimo laiku, neatitinka kas rašoma ant dėžutės, nes pradėjus rinkti, kai kur pasižeidė dažai, dėl ne pilno išdžiuvimo. Tad teko kiek pataisyti.
Bet asmeniškai bendru vaizdu likau patenkintas, aišku žiūrint iš arti matoma, kad nudažyta ne idealiai.
Surinkus, buvo pastebėta keletas dalykų. Pirma, kad dėl dažų, kiek stringa viršutinėje dalyje slankiojančios detalės, bet visa tai išsisprendė kiek vėliau, kai lempa buvo uždegta, nes tos vietos susitepė natūraliu būdu: pasidengė suodžiais. Antras dalykas, kad apatinė dalis, ant kurios statosi stiklas, yra kiek pakrypusi į šoną, ir kilnojant stiklą, jis yra laužiamas, tad baisu, kad gali skilti. Reiks tiesinti. Ir trečia: dagtis senoji yra per trumpa, pažįstamas žadėjo padovanoti naują plokščią dagtį, tad kai keisiu dagtį, reiks ir ištiesinti apačią.
Na ir žinoma beliko tik sekančią dieną nuvažiuoti iki Senukų ir nusipirkti pora buteliukų (po 0,5 l) žibalo. Vienas buteliukas jo kainuoja 3,99. Supylus abu butelius žibalo, buvo padarytas bandomasis lempos uždegimas:
Kaip matote, dėl blogos dagties ir pakrypusios apačios, liepsna nėra taisyklingos formos, tačiau viskas veikia: šviesumas reguliuojasi, stiklas kilnojasi. Kiek padegus, lempa pati susitepė reikiamose vietose suodžiais. Pats žibalas dabartinis irgi nėra labai geras, gana stipriai rūgsta kai dega.
Na bet žinoma lempos pastoviai niekas juk nedegins, o ji rado savo vieta kambaryje ant balkio, šalia šviestuvo:
Na gal pas ką namie irgi yra kažkas panašaus.
P.S. Ateityje nusimato tvarkymas dar dviejų žibalinių lempų, tačiau visai kitokio tipo. Šios bus kabinamos ant sienos.