Antarkties ledynų tyrimams – povandeninis robotas
2014 11 27 09:06Į pagalbą pasitelkiant povandeninį robotą, buvo sukurtas pirmasis aukštos rezoliucijos 3D Antarkties jūros ledynų žemėlapis. Mokslininkai iš Didžiosios Britanijos, JAV bei Australijos teigia, jog naujoji technologija padės atlikti tikslius ledo storio matavimus, vietovėse, kurias ankščiau pasiekti buvo ypatingai sunku.
Darbo rezultatai, šią savaitę paskelbti žurnale „Nature Geoscience“ (24 lapkritis 2014), padės paspartinti poliarinių regionų tyrimus dėl dramatiško ledynų tirpimo, susijusio su klimato pokyčiais.
Mokslininkai naudoja įvairias technologijas bei technikas matuoti ledo storiui. Didelių ledo masyvų storis gali būti matuojamas pasitelkiant palydovinius stebėjimus, tačiau tikslių duomenų fiksavimą apsunkina ant ledo esančio sniego sluoksniai. Matavimai gręžiant ledą, vizualinė ledynų apžvalga iš laivų – tai esminiai metodai, siekiant sukurti pilnaverčius ledynų žemėlapius. Tačiau sudėtinga pasiekti vietoves, kur ledas storiausias. Taip duomenyse paliekamos spragos. Dabar autonomiška povandeninė transporto priemonė, praminta „SeaBED“ vardu, tapo neįkainojamu nauju įrankiu, padėsiančiu šias spragas užpildyti.
Kol dauguma okeanografinių duomenų rinkimo instrumentų žvelgia į jūros dugną, „SeaBED“ buvo aprūpintas su į viršų žvelgiančiais sonarais, skirtais tirti ledo lytims iš apačios. Prietaisas naudotas 20–30 metrų gylyje. Surinkta informacija buvo sujungta į vieną aukštos raiškos batimetrinį 3D žemėlapį.
Maždaug dviejų metrų ilgio ir 200 kg svorio geltonas „SeaBED“ robotas turi dviejų korpusų dizainą, kuris suteikia aparatui papildomą stabilumą, kurio reikia nedideliu greičiu judant ir fiksuojant ledo storį.
Vienas pagrindinių „SeaBED“ kūrėjų Hanumantas Singhas, teigė, jog sukurti robotą, skirtą povandeninei jūros ledo kartografijai buvo nelengva užduotis. Reikėjo paplūšėti ties programine, navigacine bei akustinės komunikacijos įranga. Mokslininkas pažymėjo, jog roboto stabilumas ir manevringumas padarė jį idealiu įrankiu povandeniniams ledo tyrinėjimams. Anot Singho, be roboto būtų buvę sunku įvykdyti daugumą komandos atliktų misijų, ypač tokiomis sąlygomis, kokiomis darbavosi tyrėjai.
Arktinių ir Marinistikos Mokslų Instituto mokslininkas, daktaras Guy Williamsas teigė, jog visavertė 3D povandeninių ledynų topografija suteikia naujos vertingos informacijos apie jūros ledynų struktūrą ir juos sukūrusius procesus. Tai padės geriau suvokti Arktinių ir Antarktinių ledynų skirtumus.
Informacija surinkta „SeaBED“ roboto, sujungta su iš lėktuvų bei palydovų surinkta medžiaga ir ledo gręžimo duomenys, ženkliai patobulina mokslininkų gebėjimą nustatyti ledo storius bei jūrų ledo kiekius.
Daktaras Jeremis Wilkinsas teigė, jog robotas leido mokslininkams iš tiesų pažvelgti į antarktinio jūrų ledo prigimtį, tarsi būtų žvelgiama pro mikroskopą. Tyrėjas pažymėjo, jog dabar ledą galima matuoti itin detaliai, o taip pat džiugina tai, jog išmatuotas net iki 17 metrų storio ledas.
Komanda panaudojo robotus dviejuose Antarktiniuose tyrimuose („IceBell“ ir „SIPEX-2“). Pirma, robotas buvo panaudotas britų RRS „James Clark“ laive, o vėliau australų ledlaužyje RSV „Aurora Australis“. Buvo sudaryti trijų vietovių žemėlapiai, išsidėstę aplink Antarkties pusiasalį. Iš viso sukurtas 500 000 kvadratinių metrų arba 100 futbolo aikščių ploto topografinis ledynų žemėlapis.
Kitas mokslininkų planuojamas žingsnis – atlikti didesnio masto duomenų rinkimo operacijas. Šią gautą informaciją tada bus galima palyginti su iš oro ir palydovų surinkta stebėjimų medžiaga.
Komandos narys ir mokslinio straipsnio bendraautorius Tedas Maksymas teigė, jog tai didelis žingsnis, siekiant padaryti tokius matavimus įprastiniais. Tik nuolat renkant ir atnaujinant duomenis bus iš tiesų galima stebėti bei suprasti kas vyksta su jūros ledu ir matomais didelio masto jo pokyčiais.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai perima balastinių vadenų patikrą laivuose
2014 11 26 16:16Bendromis olandų-vokiečių kompanijų bei Tventės universiteto pastangomis, kuriamas naujas balastinio vandens tikrinimui laivuose skirtas robotas. Robotas gali savarankiškai judėti vandens bakuose įmontuotais bėgiais. Šiuo metu balastinių vandenų patikros darbą vis dar atlieka žmonės. Tikrinant laivą, tenką jį iškelti į doką. Šios vieno laivo patikros kaina gali siekti net 700 000 eurų. Projektas „RoboShip“ žada didelę naudą, ne tik kalbant apie kaštų sumažinimą, bet taip pat ir apie saugumo užtikrinimą.
„RoboShip“ – tai savarankiška, išmani robotinė platforma ant bėgių, skirta naudoti laivybos industrijoje. Šios sistemos gamintojai panaudojo daugybę inovatyvių sprendimų. Pavyzdžiui, kompanija „Imotect“, sukūrė išmanius ir energetiškai ekonomiškus bėgius, tuo tarp DFKI buvo atsakinga už autonomišką šiais bėgiais judančią transporto priemonę. Incas sukūrė reikiamus jutiklius, „Xsens“ – bakų navigacijos sistemą. Galiausiai Tventės universitetas buvo atsakingas už tai, kad robotas itin kruopščiai atliktų patikrą. Neseniai prie projekto prisijungusi Vokietijos „Meyer Werft“ laivų statykla, rūpinsis „RoboShip“ sistemos integravimu jos statomuose laivuose.
Dėka magnetinio lauko, patikros operatoriai gali tiksliai nustatyti balastinio vandens bakuose esančio roboto poziciją. Kitos inovacijos – paprastas sintetinių bėgių tiesimo metodas laivuose, pagerintas energijos tiekiamais bėgiais ir pažangios komunikacijos ir navigacijos sistemos.
Balastiniai vandens bakai yra užpildomi vandeniu arba paliekami tušti. Jūros vanduo ypatingai kenkia plieno konstrukcijoms. Būtent todėl būtina reguliari laivų patikra. Dabartinėje praktikoje, tai dažnai atlieka šeši inspektoriai. Atlikdami patikrą jie rizikuoja susižeisti arba apsinuodyti kenksmingomis dujomis. Autonomiškas „RoboShip“ patikros robotas šiuos pavojus paliks praeityje.
Inspektoriai gali įvertinti roboto surinktą medžiagą ir jiems net nereikia leistis į balastinio vandens talpyklas. Taip ženkliai sumažinamas laivo patikros laikas. Taip pat su roboto pagalba patikra gali būti atliekama laivui dar esant vandenyje, o iškėlus jį į doką, iškart pradėti iš anksto suplanuotus reikiamus remonto darbus. Laivo laikymas doke kainuoja šimtus tūkstančius eurų, todėl roboto panaudojimas padės ženkliai sumažinti kaštus. Ateityje, patobulinus energijos perdavimo bėgiais sistemą, robotas gebės atlikti kitas užduotis balastinio vandens bakų paviršiuose, naudodamasis lazeriu. Jis galės, pavyzdžiui, pašalinti dažų nuosėdas, valyti ar apsauginiu sluoksniu padengti bakų paviršių.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Menininkės įžvalgos pravers robotų kūrėjams
2014 11 25 18:01Aktorė, prodiuserė, režisierė ir Teksaso Arlingtono universiteto teatro menų lektorė Julienne Greer žino metodus, kaip išgauti žmogaus giliausias emocijas. Dabar ji, remdamasi savo patirtimi, padeda mokslininkams ir robotikos inžinieriams geriau suvokti žmogaus emocinį pasaulį, taip siekiant sukurti labiau jausmingus robotus.
Greer neseniai paskelbė mokslinį darbą pavadinimu „Building emotional authenticity between humans and robots“ (liet. „Emocinio autentiškumo tarp žmonių ir robotų kūrimas“). Darbe menininkė kalba apie robotą vardu „Pepper“, kurį daug kas laiko emocionaliai gabiausiu humanoidu. Jis geba suprasti jausmus, bei emociškai sąveikauti su žmonėmis.
Kai „Pepperis“ buvo pirmą kartą pristatytas visuomenei 2014 metų birželį Japonijoje, SoftBank generalinis direktorius Masayoshi Sonas teigė, jog pagrindinis jo kompanijos tikslas buvo „sukurti mielą robotą, gebantį priversti žmones šypsotis.“ Savo moksliniame darbe, Greer pažymėjo, jog kai žmonės nutaiso tam tikrą veido išraišką, pavyzdžiui, šypsosi, tai gali reikšti, jog jie „linksmi“. Tačiau ši išraiška gali reikšti ir tai, kad žmogus yra „piktas“, tačiau šypsomasi stengiantis sumažinti savo agresyvumą įtemptose situacijose.
Mokslininkai itin susidomėjo Greer darbu, taigi praėjusį mėnesį pakvietė ją pasidalinti savo įžvalgomis šeštojoje Tarptautinėje socialių robotų konferencijoje, Sidnėjuje. Taip pat menininkė buvo paprašyta papasakoti renginio svečiams, kaip būtų galima didinti emocinį ryšį tarp žmogaus ir roboto.
„Kada kalbame apie robotų, kurie, tvirtai tikiu, vieną dieną bus mūsų kasdienio, įprastinio gyvenimo dalis kūrimą, dažnai galvojame tik apie inžinierius ir mokslininkus, – teigė Greer. – Turėdami tai omenyje, nejaugi nenorime, kad šias technologijas kuriantys žmonės, taip pat svarstytų ir apie tai, kaip žmonės išreiškia jausmus ir bendrauja tarpusavyje?“
Greer yra vaidybos technikų ekspertė, taigi pristatymo metu žiūrovams surengė kelis trumpus metodinius vaidybos pratimus. Vieno jų metu, dalyviai, padedami žodinių nurodymų, mokėsi gerti įsivaizduojamą gėrimą.
„Nors gali pasirodyti paprasta, tačiau tai gan sudėtinga užduotis, reikalaujanti susitelkimo į visus jų pojūčius – regėjimą, klausą, skonį, kvapą ir lietimą, o taip pat ir rijimo procese naudojamų raumenų jutimo, – teigė Greer. – Panaudodama visus šiuos pojūčius, padidinu šansus, jog subjektas patirs bent vieną ženklų juslinį potyrį.“
Greer teigė, jog tokie pratimai leidžia suprasti, kaip kognityviniai mūsų gebėjimai kasdien veikia mūsų pojūčius, taip sujungdami mus su išoriniu pasauliu. Geresnis elgsenos ir judesių supratimas, kaip jie veikia mūsų emocijas, bei jų kategorizavimas, padės inžinieriams ir robotikos kūrėjams panaudoti šiuos judesius ir elgsenos tipus, programuojant robotus.
Kitas pagrindinių renginio pranešėjų, Milano universiteto kompiuterijos mokslų profesorius Giuseppe Boccignone, po Greer prezentacijos teigė, jog tikrų santykių tarp žmonių ir socialių robotų kūrimas, savaime neglūdi algoritmuose ir modeliuose. Jis matuojamas, kaip modeliams ir algoritmams pavyksta atlikti tarpusavio ryšio kūrimo ir jo autentiškumo paskirtį.
Teksaso Arlingtono universiteto Laisvųjų Menų koledžo dekanas, Berthas Wrightas, teigė jog Greer tyrimas rodo daugybę mokslo ir meno bendradarbiavimo galimybių. Jo teigimu, vis dažniau matoma atvejų kai į mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sąveiką įsiterpia ir penktasis elementas – menas. Tai sutveria neribotas galimybes, sprendžiant realaus pasaulio problemas ir padės suvienyti skirtingas disciplinas.
Artimiausiuose Greer planuose – duomenų rinkimo testas, kurio metu bus siekiama išsiaiškinti žmogaus atsakus į įvairiose situacijose atsidūrusius robotus.
„Našumas, ryšys ir autentiškumas yra auksiniai standartai, kurių turėtų būti siekiama kuriant žmogaus ir roboto tarpusavio santykius, – teigė Greer. – Mes galime pasiekti šiuos tikslus, pasitelkdami žmogaus elgsenos, gestų, bruožų bei santykių suvokimą. Mes privalome programuoti robotus taip, kad šie galėtų atsakyti į žmogaus santykius, o galiausiai ir patys iš jų mokytųsi.“
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai tvarkysis su elektronikos atliekomis
2014 11 25 08:01Naujojo Pietų Velso universiteto tyrėjai užprogramavo pramoninius robotus, kad šie gebėtų susidoroti su gausybe elektroninių atliekų, skirtų perdirbimui.
Tyrimas parodė, jog galima išmokyti robotus įsiminti, kaip sudaryti įvairūs elektroniniai produktai, o tai leidžia robotams juos išardyti itin sparčiai.
Tai bendras Mechanikos ir gamybos inžinerijos mokyklos SMLCE ir Kompiuterijos mokslų bei inžinerijos mokyklos tyrėjų projektas.
„Yra galybė produktų, kurių nežinome kaip išardyti, nors esame priversti tai daryti spaudžiami įvairių įstatymų, – teigė finansuotojas ir projekto lyderis, profesorius Sami Kara. – Didžiausia problema tai nepastovumas – į perrūšiavimo centrus atkeliauja įvairūs skirtingi gaminiai. Taip pat skiriasi jų būklė.“
Nors žmonės geba tvarkytis su produktų įvairove, tačiau tai vis tiek sudėtingas ir daug kaštų reikalaujantis darbas – vienu metu ardyti po vieną produktą. Taip pat šis darbas potencialiai pavojingas – susiduriama su toksiškomis elektronikos gaminiuose naudojamomis medžiagomis.
Tyrėjai mano, jog dabar galės visiškai automatizuoti elektronikos atliekų ardymo procesą, pasitelkdami kognityvinius gebėjimus turinčius robotus.
Profesorius Kara pažymėjo, jog jo komanda sėkmingai įrodė, kad galima išmokyti robotą ardyti LCD ekranus. Anot mokslininko, robotai pradžioje sulaužo vieną arba du ekranus, tačiau vėliau išmoksta nebedaryti tų pačių klaidų, o išsaugotos nepažeistos detalės gali būti perdirbamos.
Nors robotas šiek tiek užtrunka pirmą kartą susidūręs su jam naujo modelio ekranu, tačiau vėliau panašių modelių ardymas užtrunka tik kelias minutes.
Koncepcijai pasitvirtinus laboratoriniuose bandymuose, kitas žingsnis – išbandyti ją industrinėje erdvėje. Profesorius Kara taip pat planuoja panaudoti kitokio tipo industrinius robotus, kurie talkininkautų „robotams-ardytojams“ ir perkėlinėtų elektroninius produktus bei jau išardytas jų dalis.
Pasak Karos, tokių robotų kompanija galėtų savarankiškai tvarkytis su perdirbimui skirtais ekranais be perstojo – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Ar robotai gali maudyti žmones?
2014 11 24 14:11Robotika vis labiau veržiasi į kasdienį mūsų gyvenimą. Nieko jau nestebina robotiniai dulkių siurbliai ar vejapjovės. Dabar robotai beldžiasi į mūsų vonios kambario duris, tačiau ar žmonės sutiks juos įsileisti?
Kam reikalingi robotai, skirti maudyti žmones? Tokių robotų kūrėjai pateikia du pagrindinius argumentus: Maudymui, skirti robotai suteiks neįkainojamą pagalbą, įskaitant ir ekonominę, pagyvenusio amžiaus žmonėms. Taip pat tokie robotai užtikrins žmogui konfidencialumą, jo asmeninio gyvenimo neliečiamumą ir suteiks jam normalų gyvenimo lygį.
Tačiau, nepaisant visų argumentų, robotų panaudojimas maudant žmones iškelia daugybę klausimų. Kaip įvertinti tokių robotų priėmimo į visuomenę lygį? Ar įmanoma nustatyti optimalų autonomijos lygį, kuris patenkintų žmones? Ar išvis žmonės sutiks būti maudomi robotų?
Rezultatai parodė, kad 48 % apklaustųjų sutiktų, kad juos maudytų visiškai autonominiai robotai, t. y. veikiantys be jokios kito žmogaus priežiūros. 39 % atsakė, kad juos patenkintų pusiau autonominiai robotai. 13 % respondentų atidavė savo balsą už tai, kad robotas veiktų autonomiškai, tačiau su kito žmogaus priežiūra. Ir tik 4 % apklaustųjų mieliau rinktųsi neautonominį robotą.
Apklausos sudarytojai atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad vieni žmonės būtų patenkinti pusiau autonominiais robotais, o kiti ne. Priežastis slypi dviejuose pagrindiniuose veiksniuose: asmeninio gyvenimo neliečiamumas ir noras kontroliuoti robotą.
Tie, kurie rinkosi pusiau autonominius robotus, mano, kad maudymasis yra asmeninis dalykas, todėl kito žmogaus dalyvavimas suteiktų diskomfortą besimaudančiam. Be to, tai vienas iš kūrėjų ir tyrėjų argumentų.
Apklausos dalyviai, kurie nepasitiki pusiau autonominiais robotais, mano, kad sudėtinga įvertinti tokių robotų saugumą būnant su jais vienumoje. O tie, kurie pasirinko pusiau autonominius robotus kartu su kito žmogaus priežiūra, galvoja, kad tai padės jiems pasiekti maksimalų komfortą. Dar keletas dalyvių išreiškė susirūpinimą šiais robotais, kadangi jie gali pažeisti jų asmeninio gyvenimo privatumą.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotai dailininkai. Harvey Moon’o piešimo mašinos
2014 11 22 16:19Čikagos menininkas Harvey Moon’as suprojektavo ir užprogramavo robotus, kurie perkelia jo fantazijas ir idėjas į realybę. Pasak Harvey, jis niekada nemokėjo gerai nupiešti ir nesugebėdavo tinkamai atvaizduoti to, kas sukdavosi jo galvoje: abstrakcijos ir portretai.
Menininkas kuria įvairias piešti gebančias mašinas, naudoja skirtingas atvaizdavimo technikas. Pavyzdžiui, vienam paveikslui kurti jis pasitelkė žiogo judesius (robotas atkartojo vabzdžio judesių taką ant popieriaus), kitame – „Google Earth“ kartografinius vaizdus, sukuriant fantastinės vietovės žemėlapį. Tačiau dailininko robotai geba kurti ne tik abstrakčius darbus, bet ir piešti sudėtingus portretus beveik be jo pagalbos.
Skaitykite daugiau: http://www.elektronika.lt/straipsniai/ivykiai/47548/.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Virtuali realybė padės skaityti robotų mintis
2014 11 21 18:29Masačusetso technologijos instituto inžinieriai siekia priversti robotą savarankiškai priimti apsvarstytus sprendimus.
Roboto kelyje yra kliūtis – žmogus, kuris vaikšto pirmyn ir atgal, neapsispręsdamas, kurią kryptį pasirinkti. Robotas norėdamas pasiekti kitą kambario pusę turi nustatyti, kur yra asmuo ir tada pasirinkti optimaliausią maršrutą, išvengdamas susidūrimo.
Robotui svarstant kaip elgtis, jo „mintys“ yra prognozuojamos ir atvaizduojamos ant grindų. Didelis rožinis taškas seka žmogų – robotas suvokia žmogaus buvimo vietą ir padėtį. Linijos – kiekviena jų atstoja galimą maršrutą, žalia linija nurodo optimaliausią kelionės taką. Linijos ir taškai keičiasi ir juda prisitaikydami prie asmens buvimo padėties bei judėjimo krypties.
Nauja vizualizacijos sistema sudaryta iš projektorių su judesio fiksavimo technologija bei animatorinės programinės įrangos, leidžiančios nuspėti roboto ketinimus „tikruoju laiku“ (išvengiamas laiko delsimo faktorius). Mokslininkai šią sistemą pavadino „measurable virtual reality“ (liet. išmatuojama virtuali realybė).
„Įprastai robotai gali padaryti kažkokį sprendimą, bet neįmanoma suprasti, kas vyksta jų „galvoje“, tai yra, kodėl jie renkasi tam tikrą kelią, – teigė Ali-akbar Agha-mohammadi. – Bet jeigu įmanoma matyti roboto veiklos planą projektuojama ant grindų, tuomet galima prognozuoti, ką jis darys ir suprasti jo veiksmus.“
Ali-akbar Agha-mohammadi teigia, kad moderni programa gali būti naudinga siekiant pagerinti autonominių automobilių greitį, robotų-kurjerių darbo kokybę ar kitų savarankiškų transporto priemonių veiklą.
Programą sukūrė Shayegan Omidshafiei ir Ali-akbar Agha-mohammadi. Kartu su kolegomis vizualizacijos sistemą kūrėjai pristatys sausio mėnesį (2015 metais) įvyksiančioje konferencijoje Amerikos Aeronautikos ir Astronautikos institute.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
JAV armijos planuose – dronus skraidinantis orlaivis
2014 11 20 18:30Tai holivudinių mokslinės fantastikos filmų idėja, nuo kurios ilgą laiką Pentagonas susilaikė – skraidantis „motininis“ lėktuvnešis, gabenantis ir į orą paleidžiantis kitus mažesnius skraidančius aparatus.
Tačiau šį mėnesį Pentagono tyrimų agentūra išplatino prašymą pramonės atstovams, paruošti planus, kuriuose būtų numatyta, kaip krovininis lėktuvas galėtų paleisti šnipinėjimui arba atakoms skirtus dronus, o atlikę misiją jie galėtų sugrįžti į savo lėktuvą-nešėją.
Idėja gali pasirodyti panaši į fantastiniame filme „The Avengers“ arba „StarCraft“ žaidime vaizduojamus milžiniškus skraidančius motininius laivus, į orą išleidžiančius mažesnes skraidykles, tačiau šis projektas nėra toks beprotiškas (bus apsieita ir be nematomumo prietaisų).
Ekspertų teigimu, šiuo metu JAV karinės gynybos moksliniais projektais užsiimanti agentūra DARPA, neplanuoja kurti bandomųjų lėktuvų. Pagrindinis siekis – ištirti teorines tokių dronų lėktuvnešių galimybes.
Skaitykite daugiau:http://www.elektronika.lt/straipsniai/elektronika/47500/.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Robotas-beisbolo žaidėjas
2014 11 20 09:12Japonijos robotikos laboratorija, pritaikydama eilę savo išrastų technologijų, vis artėja link humanoido-beisbolininko sukūrimo. Beisbolo žaidėjui būtinas gan nemažas įvairių gebėjimų bagažas: mesti kamuoliuką, jį atmušti, orientavimasis žaidimo aikštelės erdvėje ir net greitas bėgimas. Žmogus geba pakankamai gerai atlikti visas šias užduotis, tačiau ar tai įmanoma robotui? Ką gi, robotiniui įrenginiui tai nėra taip paprasta.
Tačiau nepaisant to, būtent tai – sukurti robotą-beisbolininką – ir siekia padaryti Tokijo universiteto Ishikawos Watanabe laboratorija, praneša naujienų portalas CNET. Pastaruosius keletą metų tyrėjų komanda darbavosi su eile robotų, galinčių atlikti vis kitą, individualią užduotį. Galiausiai mokslininkai bandys iš visų jų „sulipdyti“ vieną humanoidą, gebantį žaisti beisbolą.
Mokslininkų komanda savo tinklalapyje pranešė, jog ilgą laiką kūrė robotines sistemas, galinčias individualiai vykdyti esmines beisbolo žaidimo užduotis, pavyzdžiui, mesti kamuoliuką, sekti jo skriejimo trajektoriją, atmušti kamuoliuką lazda, bėgti ir gaudyti. Komanda naudojosi sparčiosiomis vaizdo kameromis ir greito valdymo robotinėmis sistemomis.
Kiekviena robotinė sistema geba atlikti vieną tam tikrą individualią užduotį. Kamuoliuką metantis robotas, naudojasi pirštais, panašiais į žmogaus. Tai leidžia tiksliai mesti kamuoliuką – robotas geba pataikyti į reikiamą zoną 90 % taiklumu. Kamuoliuko sekimo sistema naudojasi didelio greičio judėsenos valdikliais bei sparčiosiomis vaizdo kameromis – tai leidžia robotui sekti itin dideliu greičiu judantį taikinį. Atmušimo robotas naudojasi sparčiąja stereo vaizdo kamera, atnaujindamas duomenis apie artėjantį kamuoliuką kas 1 milisekundę. Taip nustatoma kamuoliuko kritimo trajektorija ir robotas sėkmingai gali jį atmušti. Dvikojis bėgimo robotas geba stebėti aplinką, bei keisti savo lygsvarą. Galiausiai du kamuoliuką gaudantys robotai, naudojasi ranka, gebančia atsiverti ir užsiverti 10 kartų per sekundę greičiu.
Mokslininkų komandą įkėlė klipą į YouTube svetainę, demonstruojantį visų šių robotų veikimą. Klipe robotai lyginami su Tokijo Universiteto beisbolo klubo žaidėjas. Galime pastebėti daugybę robotų pranašumų prieš žmogų. Tiesa, nors robotai beisbolininkai gali būti kur kas tikslesni, galima įtarti, jog jų žaidimas būtų ir kur kas labiau choreografiškas bei nuobodesnis. Taigi nebūtų pamirštos ir žmogiškosioms varžybos.
Arba galbūt pamatysime robotinio ir žmogiškojo beisbolo derinį. Būtų įdomu pamatyti kaip robotai prisitaikytų prie žaidimo, jeigu į jį būtų įnešta žmogiškosios maišaties ir nemechaninių elementų.
Tačiau pirma, Ishikawos Watanabe laboratorijai reikia išsiaiškinti, kaip sujungti visas šias robotines technologijas. Nors atskirai jos atrodo įspūdingos, tačiau sudėti iš jų vieną humanoidą tikrai bus nelengva.
Inf. šaltinis: Robotika.lt
Maži, žmogaus kūne vaistus pernešantys robotai
2014 11 19 19:29Mokslininkai jau daug metų mėgina sukurti robotus, kurie padėtų gydyti įvairias ligas, pernešdami vaistus kraujyje, tačiau iki šiol tai dar atrodė toli nuo realybės. Kuriant mikro robotus, didelis iššūkis mokslininkams yra surasti priemones, kuriomis jie būtų varomi, kadangi sukurti tokį mažą variklį yra labai sudėtinga.
Vokietijos mokslininkai sukūrė ypatingai mažus robotus, kuriems nereikia jokių baterijų ar variklio. Jų dizainas panašus į šukutes (angl. scallop) – tai moliuskų šeimos atstovai, judantys atidarydami ir uždarydami savo kriaukles. Būtent tokiu būdu skystyje juda ir naujasis robotas, kuris susideda iš dviejų „kriauklių“, sujungtų plona ašimi. Kiekvienoje „kriauklėje“ įmontuojami mikro magnetai. Šie robotai valdomi išoriniu magnetiniu šaltiniu, kuris leidžia kontroliuoti roboto atšakų atidarymą ir uždarymą bei judesių greitį. Didelis dizaino privalumas yra tas, kad robotai gali būti atspausdinti naudojant 3D spausdintuvą.
Yra dvi pagrindinės priežastys, kurių dėka naujasis mikro robotas galėtų judėti žmogaus organizme. Visų pirma, robotas yra nepaprastai mažas (bandomieji modeliai buvo 800 mikronų pločio ir 300 mikronų storumo), kadangi jis neturi jokio motoro. Kita priežastis yra ta, kad šie robotai veikia tik neniutoniniuose skysčiuose (angl. non-Newtonian fluids), kurių klampumas keičiasi (jie gali suskystėti arba sutirštėti), priklausomai nuo spaudimo stiprumo. Dauguma skysčių, esančių žmogaus organizme ir yra neniutoniniai: kraujas, sąnarių skysčiai, seilės ir kita. Taigi toks robotas gali lengvai keliauti žmogaus kraujagyslėse, akių obuoliuose, ar bet kur, kur yra skysčių. Iki šiol nebuvo išrastas robotas, kuris galėtų judėti neniutoniniuose skysčiuose
Mokslininkai, sukūrę šį robotą, mano, jog tokie mikro robotai gali būti varomi naudojant ne tik magnetus, bet ir karštį, šviesą, elektrą, ar netgi išnaudojant žmogaus organizme vykstančias chemines reakcijas.
Patys išradėjai sako, kad jų sukurtas mikro robotas neturi specialios funkcijos – tai labiau bendra schema mikro robotų kūrimui. Tačiau ši inovacija gali nepaprastai patobulinti ateities mediciną. Robotai gali būti naudojami perduodant organizmui trūkstamas medžiagas, pernešant vaistus ar net naikinant auglius.
Inf. šaltinis: Robotika.lt