Robotinių orbitinių statybų pradžia
2026 11 10 10:45Didelių konstrukcijų dydį kosmose šiandien riboja raketų matmenys. Iki šiol buvo tik du būdai orbitoje turėti ką nors didesnio, nei raketos krovinių skyriaus gabaritai: sulankstyti konstrukciją paleidimui ir išskleisti ją kosmose arba surinkti ją rankomis iš dalių, atskraidintų per kelis skrydžius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pirmojo būdo pavyzdys – James Webb teleskopas, antrojo – Tarptautinė kosminė stotis. Ateityje tikimasi orbitinę infrastruktūrą plėsti – turėtų atsirasti daugiau kosminių stočių, teleskopų, galbūt ir kosminių viešbučių, gamyklų ar erdvėlaivių aptarnavimo punktų. Juos statyti norėtųsi autonomiškai, su kuo mažiau žmonių įsikišimo. Būtent tam 2022 metais JAV gynybos pažangiųjų tyrimų agentūra DARPA pradėjo programą NOM4D.
Dabar Kalifornijos technologijos instituto sukurtas robotas ASTRA, vykdantis šią programą, pirmą kartą autonomiškai surinko konstrukciją orbitoje be astronautų pagalbos. Maždaug kubinio metro dydžio įrenginys šių metų kovo 30 dieną kartu su dar devyniais kroviniais buvo iškeltas į žemąją Žemės orbitą. Jame buvo dvi iš anksto surinktos santvaros sekcijos, robotinė ranka ir kompozitinių pluoštų vamzdeliai bei aliuminio jungtys. Iš jų robotas turėjo vieną po kitos surinkti 11 vienodų sekcijų, prie jų pritvirtinti tinklelio formos atspindinčią plėvelę ir taip pagaminti 1,4 metro skersmens reflektorinę anteną.
Plėvelė, kurią sukūrė patys tyrėjai kartu su kolegomis iš Pensilvanijos universiteto, yra perforuota, todėl jai reikia mažesnio įtempimo nei įprastam metaliniam tinkleliui, o konstrukcijos gali būti lengvesnės. Orbitoje pasitaikė daug netikėtų problemų. Jų sprendimą apsunkino tai, kad su įrenginiu įmanoma susisiekti tik per kelis langus per parą, kurių kiekvieno trukmė tėra apie 15 minučių. Taigi kiekvieną gedimą komanda pirmiausia atkartodavo laboratorijoje su identišku įrenginio dvyniu, o rastą sprendimą siųsdavo į orbitą.
Per šešis mėnesius robotui pavyko išstumti abi paruoštas sekcijas ir surinkti trečiąją, tačiau iki misijos pabaigos gruodį visos antenos užbaigti greičiausiai nepavyks. Vis dėlto tyrėjai teigia, kad demonstracija įrodė, jog toks surinkimo būdas veikia. Ateityje jį bus galima išplėsti iki labai didelių konstrukcijų, nors dizainą dar reikės supaprastinti ir patobulinti.
Daugiau apie NOM4D programą skaitykite DARPA puslapyje.
Inf. šaltinis: „Konstanta 42“. Autorius: Kastytis Zubovas